Cirkuliuojančių mikrodalelių ryšys su oksidaciniu ir lėtiniu stresu sveikoje ir koronarine širdies liga sergančių vyrų populiacijose

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2019,
t. 21,
Nr. 2,
p. 51 -
55

Įvadas. Endotelio mikrodalelės (EMD) galėtų būti miokardo infarkto ir koronarinės širdies ligos biožymenys, tačiau jų gamyba ir išsiskyrimas po miokardo infarkto ir sąsajos su oksidaciniu stresu nėra iki galo aiškios. Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti EMD kiekį sveikų asmenų ir miokardo infarktą prieš tris mėnesius patyrusių pacientų periferiniame kraujyje bei galimą ryšį tarp oksidacinio streso ir EMD kiekio.

Tiriamieji ir metodai. Į tyrimą buvo įtraukta 15 pacientų po miokardo infarkto (MI) ir 81 sveikas asmuo. Kraujo plazmos mėginiai buvo tiriami naudojant „BD Fortessa“ citometrą (BD, San Jose). Buvo tiriamos trys EMD populiacijos: 1) CD144+, CD42a-, CD61-, 2) CD144+, CD42a+, CD61-, 3) CD105+, CD42a-, CD61-. Kiekvienoje EMD populiacijoje buvo nustatyta procentinė dalis mikrodalelių, turinčių CD62e ant savo membranos (aktyvacijos lygis). Malono dialdehido (MDA) koncentracija buvo nustatyta naudojant „Nexera X2 UHPLC“ sistemą (Shimadzu, Japonija).

Rezultatai. Tyrimo dalyviai suskirstyti į tris grupes: 1) jaunesnių sveikųjų grupę (25-39 metų), 2) vyresnio amžiaus sveikųjų grupę (40-60 metų) ir 3) miokardo infarktą patyrusių pacientų (40-60 metų). CD62e ant savo membranos turinčių EMD populiacija buvo didesnė pacientų grupėje, palyginti su kontrolinėmis grupėmis. MDA koncentracijos mediana buvo didesnė pacientų grupėje. EMD populiacijų kiekiai ir jų aktyvacijos lygiai buvo susiję su MDA koncentracija tik kontrolinėse grupėse.

Išvados. EMD aktyvacijos lygis pacientų grupėje buvo didesnis visose endotelio mikrodalelių populiacijose, išskyrus CD144 + ir CD42a-. Cirkuliuojančių EMD populiacijų kiekiai ir jų CD62e raiška parodė ryšį su oksidacinio ir lėtinio streso žymenimi.

 

© 2021, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija