Tėkmės citometrijos pritaikomumas mielodisplazinių sindromų diagnostikai

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2018,
t. 20,
Nr. 3,
p. 183 -
188

Įvadas. Mielodisplazinių sindromų (MDS) diagnostika yra pagrįsta kraujo ląstelių skaičiaus, jų morfologinių savy­bių vertinimu kraujyje ir kaulų čiulpuo­se, taip pat citogenetinių pokyčių nu­statymu. Visgi daugiau nei pusei ligo­nių citogenetinių pokyčių neaptinka­ma, o morfologinių savybių vertinimas, išskyrus labai aiškius atvejus (radus sideroblastų, labai padidėjus blastų skai­čiui), gali būti subjektyvus, todėl reika­lingi papildomi objektyvūs tyrimo meto­dai. Tėkmės citometrija gali būti taiko­ma siekiant tiksliau nustatyti blastų skaičių, vertinti jų fenotipo adekvatumą, taip pat granulocitų, monocitų ir branduolėtųjų eritrocitų brendimo taisyklin­gumą.

Tiriamieji ir metodai. Tirti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose gydyti 56 suaugę ligoniai, kuriems dėl vie­nos ar daugiau kraujodaros linijų citopenijos įtarta MDS. Kaulų čiulpų mėginiai buvo analizuojami „FACS Canto“ tėkmės citometru taikant standartizuotą šešių spalvų žymenų derinį.

Rezultatai. Nustatėme, kad keturi nukrypimai nuo įprasto fenotipo ar bren­dimo modelio blastų, granulocitų, mono­citų ar branduolėtųjų eritrocitų populia­cijose leidžia geriausiai atskirti MDS ser­gančius pacientus nuo nesergančių. Tyri­mo specifiškumas buvo 73,3 %, jautru­mas - 80,0 %. Specifiškiausi rodikliai bu­vo sumažėjęs B ląstelių pirmtakų skai­čius (p = 0,03), sumažėjusi granulocitų šoninė spindulio sklaida (p = 0,10), paki­tusi granulocitų CD10 / CD64 ir CD11b / CD13 / CD16 raiška (atitinkamai p = 0,03 ir p < 0,01) ir branduolėtųjų eritrocitų CD71 / CD235a raiškos pokyčiai (p = 0,05).

Išvada. Tėkmės citometrija gali būti naudojama siekiant identifikuoti didesnę mielodisplazinio sindromo riziką ligo­niams, kuriems nustatyta citopenija.

© 2021, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija