Įvadas. Mielodisplazinių sindromų (MDS) diagnostika yra pagrįsta kraujo ląstelių skaičiaus, jų morfologinių savybių vertinimu kraujyje ir kaulų čiulpuose, taip pat citogenetinių pokyčių nustatymu. Visgi daugiau nei pusei ligonių citogenetinių pokyčių neaptinkama, o morfologinių savybių vertinimas, išskyrus labai aiškius atvejus (radus sideroblastų, labai padidėjus blastų skaičiui), gali būti subjektyvus, todėl reikalingi papildomi objektyvūs tyrimo metodai. Tėkmės citometrija gali būti taikoma siekiant tiksliau nustatyti blastų skaičių, vertinti jų fenotipo adekvatumą, taip pat granulocitų, monocitų ir branduolėtųjų eritrocitų brendimo taisyklingumą.
Tiriamieji ir metodai. Tirti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose gydyti 56 suaugę ligoniai, kuriems dėl vienos ar daugiau kraujodaros linijų citopenijos įtarta MDS. Kaulų čiulpų mėginiai buvo analizuojami „FACS Canto“ tėkmės citometru taikant standartizuotą šešių spalvų žymenų derinį.
Rezultatai. Nustatėme, kad keturi nukrypimai nuo įprasto fenotipo ar brendimo modelio blastų, granulocitų, monocitų ar branduolėtųjų eritrocitų populiacijose leidžia geriausiai atskirti MDS sergančius pacientus nuo nesergančių. Tyrimo specifiškumas buvo 73,3 %, jautrumas - 80,0 %. Specifiškiausi rodikliai buvo sumažėjęs B ląstelių pirmtakų skaičius (p = 0,03), sumažėjusi granulocitų šoninė spindulio sklaida (p = 0,10), pakitusi granulocitų CD10 / CD64 ir CD11b / CD13 / CD16 raiška (atitinkamai p = 0,03 ir p < 0,01) ir branduolėtųjų eritrocitų CD71 / CD235a raiškos pokyčiai (p = 0,05).
Išvada. Tėkmės citometrija gali būti naudojama siekiant identifikuoti didesnę mielodisplazinio sindromo riziką ligoniams, kuriems nustatyta citopenija.
