Daugiaparametrė fenotipinė žmogaus kraujo monocitų potipių charakteristika, kai įtariama lėtinė limfocitinė leukemija

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2016,
t. 18,
Nr. 4,
p. 159 -
167

Įvadas. B limfocitų lėtinė limfoleukemija yra dažniausia kraujodaros sistemos neoplazma. Navikinės B ląstelės atsparios apoptozei, mikroaplinka turi daug įtakos jų išgyvenamumui. Mikroaplinkoje svarbus vaid­muo tenka iš monocitų kilusiems makrofagams bei jų išskiriamoms me­džiagoms (pvz., citokinams). Monocitai yra makrofagų pirmtakai. Pagal genetinius ir fenotipo skirtumus monocitai skirstomi į tris subpopuliacijas.

Darbo tikslas. Įvertinti periferinių monocitų subpopuliacijų poky­čius pacientų, sergančių lėtine limfocitine leukemija, kraujyje.

Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikome retrospektyviąą 243 asmenų, nuo 2013 iki 2015 metų gydytų ir tirtų Vilniaus universi­teto ligoninėje Santariškių klinikose, laboratorinių tyrimų duomenų analizę. Tiriamieji suskirstyti į tris grupes: 1 grupė (norma), 2 gru­pė (reakciniai pokyčiai) ir 3 grupė (LLPL - lėtinė limfoproliferacinė li­ga). Visų grupių pacientams atliktas tėkmės citometrinis kraujo leuko­citų tyrimas, naudojant fluorochromais žymėtus antikūnus prieš CD žymenis.

Rezultatai. Trečios (LLPL) grupės monocitų procentinė dalis krau­jyje statistiškai reikšmingai skiriasi nuo 1 (normos) ir 2 (reakcijos) gru­pių, tačiau pastarųjų grupių tarpusavyje nesiskiria. Tiriant monocitų subpopuliacijas, 1 grupės klasikinių monocitų procentinė dalis buvo di­desnė nei 2 ir 3 grupių, o tarp šių grupių rodiklio skirtumo nerasta. 3 grupėje tarpinių monocitų procentinė dalis reikšmingai nesiskyrė nuo 1 ir 2 grupių, tačiau 1 grupėje tarpinių monocitų populiacija buvo mažes­nė nei 2 grupėje. Neklasikinių monocitų subpopuliacijos dydis tarp gru­pių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tačiau variacija tarp didžiausių ir mažiausių verčių buvo gana didelė 2 ir 3 tiriamosiose grupėse. Trečio­je grupėje šio potipio monocitų skaičius procentiškai taip pat padidėjęs, lyginant su 1 grupe. CD38, CD4, ZLA-DR ir CD56 žymenų raiška nesi­skyrė tarp visų trijų tiriamųjų grupių.

Išvados. Normos atveju klasikiniai monocitai sudaro didžiausią monocitų subpopuliaciją, o tarpinių ir neklasikinių monocitų yra tik ne­didelė dalis. Šie monocitai ekspresuoja CD38, ZLA-DR, CD4, neekspresuoja ar ekspresuoja blankiai CD2 ir CD56. Esant reakciniams pokyčiams, didesnę monocitų populiacijos dalį sudaro tarpiniai monocitai, ta­čiau žymenų raiška ženkliai nesiskiria. LLPL atveju monocitų subpopu­liacijų ir žymenų raiškos pokyčiai panašūs, kaip ir esant reakciniams pokyčiams. Persistuojantis tarpinių monocitų kiekio padidėjimas rodo organizme vykstantį uždegimo procesą, tai gali būti ligos prognozės žy­muo. Rekomenduojama atlikti detalesnį atskirų, monocitų potipių tyri­mą, siekiant įvertinti jų, reikšmę diagnozuojant lėtines ir ūmines vėžines ligas.

© 2021, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija