Lėtinių ligų anemijos laboratorinė diagnostika

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2013,
t. 15,
Nr. 2,
p. 105 -
110

Viena iš dažniausiai pasitaikančių hospitalizuotų pacientų anemijos formų yra lėtinių ligų anemija (LLA). Ji yra antra dažniausia anemija po geležies stokos anemijos. Pagrindinis jos požymis yra hipoferemija, kuri randama esant pakankamai geležies atsargų retikuloendotelinėje siste­moje. Nustačius tokį požymių derinį jau galima įtarti LLA. Didžioji dauguma LLA pacientų serga gretutine infekcine, uždegimine ar neoplazine liga, kuri trunka daugiau nei vieną mėnesį. LLA patogenezę lemia su­trumpėjęs eritrocitų gyvavimas, sumažėjęs kaulų čiulpų atsakas ir su­trikęs geležies metabolizmas. LLA gali pasireikšti kaip sisteminė orga­nizmo reakcija į imunologinį ar uždegiminį spaudimą, kuris sukelia įvairių citokinų gamybą. Gebėjimas sukelti įvairių citokinų atsaką yra dažniausias LLA patogenezės veiksnys. Dažniausi dalyvaujantys LLA patogenezėje citokinai yra navikų nekrozės faktorius, interleukinas-1, interleukinas-6 ir interferonai. Diagnozuojant LLA reikia nepamiršti įvertinti viso organizmo geležies kiekio ir taip atmesti geležies stokos anemiją, kuriai dažniausiai būdinga hipochromija ir mikrocitozė. Rodik­liai, iš kurių galime įtarti LLA, yra sumažėjusi serumo geležies koncen­tracija ir normalus ar padidėjęs serumo feritino kiekis. Tiek geležies sto­kos anemijai, tiek LLA būdinga sumažėjusi serumo geležies koncentra­cija ir transferino įsotinimas. Esant geležies stokos anemijai, padaugėja tirpių transferino receptorių, o esant LLA šių receptorių kiekis nelabai skiriasi nuo normos, nes jų raišką neigiamai veikia uždegimo citokinai. Ateityje, derinant jau esamus diagnostikos metodus su naujais hepcidino tyrimais, būtų lengviau diagnozuoti geležies stokos anemiją ir LLA. Tyrimai taip pat galėtų padėti nuspręsti, ar anemiją gydyti geležimi, eritropoetinu ar anticitokinu, parinkti hemodializės intensyvumą ir nu­statyti vaistų efektyvumą.

 

© 2024, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija