Santrauka
Sisteminės sklerozės (SS) patofiziologijos supratimui labai svarbūs gyvūnu modeliai, kuriu tinkamas parinkimas yra pagrindinė priemonė nuodugnesnei jos patogenezės ir gydymo būdu paieškai. Gyvūnu modeliai atkuria daugelį histologiniu ir biocheminiu žmogaus sisteminės sklerozės požymiu, o juos tyrinėjant gaunama daug vertingu žinių. Esama nemažai į SS panašiu modeliu, kai kuriuose iš ju vyrauja uždegimo procesai, vėliau sukeliantys fibrozę, o kituose pirmiausia vystosi autonominė fibroblastu aktyvacija su fibrozės reiškiniais. Trys pagrindiniai SS požymiai - uždegimas, autoimuniniai pokyčiai ir fibrozė - yra būdingi bleomicino, hipochloro rūgšties, vinilo chlorido, topoizomerazės-I ir pilnojo Froindo adjuvanto sukeltiems bei skleroderminės transplan-tato prieš šeimininką ligos modeliams. Pastaraisiais metais aprašomi keturi nauji eksperimentiniai gyvūnu sisteminės sklerozės modeliai: reaktyviu deguonies rūšių, pilnojo Froindo adjuvanto, angiotenzino II bei topoimerazės I. Plačiai naudojami ir transgeniniai, spontaniniai bei pašalintu genu pelių sklerodermijos modeliai. Tik keletas modeliu, tokiu kaip UCD-200 ir UCD-206 viščiuku modelis ar Fra-2 pelių modelis, yra tinkami smulkiu kraujagyslių vaskulopatijai tirti. Tačiau nė vienas gyvūnu modelis neapima visu žmogaus sisteminės sklerozės požymiu. Eksperimentiniu sklerodermijos modeliu pasirinkimas priklauso nuo tyrimo tikslo. Siekiant išsiaiškinti ankstyvus pokyčius, dažnai pasirenkamas bleomicino indukuotas modelis, kuris atkartoja žmogaus SS, būdingą ankstyvai, ypač nuo uždegimo priklausomai, ligos stadijai. Dėl genu defektu išsivystęs Tsk /+ pelių modelis atspindi vėlesnes fibrozi-nes ir mažiau nuo uždegimo priklausomas SS stadijas. Reikia pažymėti, kad antifibroziniai vaistai, priskiriami įrodytam akivaizdžiam A lygiui, privalo būti ištirti naudojant mažiausiai du gyvūnu modelius, atspindinčius skirtingus ligos aspektus, o geriausias atvejis, kai gydomasis poveikis nustatomas skirtingiems organams, kurie pažeidžiami sergant SS.
