Šiuolaikinė vaistų sukeliamų padidėjusio jautrumo reakcijų analizė remiantis W. Pichlerio darbais

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2018,
t. 20,
Nr. 3,
p. 226 -
233

Vaistai žmogaus organizme turi tiesioginį gydomąjį poveikį, bet gali sukelti ir nepageidaujamų imuninės ir neimuninės kilmės reakcijų. Imuninės yra gana retos ir apima iki 10-15 %, bet gali būti gyvybiškai pavojingos.
Vaistų sukeltos padidėjusio jautrumo, arba vadinamosios vaistų hipersensibilizacijos (VHS) reakcijos yra heterogeniškos tiek kilme, tiek savo klinika. Šios reakcijos klasifikuojamos pagal trukmę nuo vaisto vartojimo iki simptomų atsiradimo pradžios ir pagal individualiai besivystančias imunines reakcijas. Siekiama įrodyti, kad vaistų, stimuliuojančių imunines ar uždegimines ląsteles, veikimo būdas yra dar vienas veiksnys, galintis padėti suprasti VHS reakcijas. Galima išskirti tris jų veikimo būdus: a) kai kurie vaistai turi arba ilgainiui įgauna gebėjimą susijungti su baltymais, suformuoti naujus antigenus ir tokiu būdu sukelti imunines reakcijas prieš hapteno ir nešančiojo baltymo kompleksus (alerginės-imuninės reakcijos); b) kitas imuninių VHS reakcijų veikimo tipas priklauso nuo nenumatyto veikimo su tokiais imuniniais receptoriais kaip ŽLA ar T limfocitų receptoriai (farmakologinė sąveika su imuniniais receptoriais, p-i (angl. pharmacological-interaction) reakcijos); c) VHS simptomai taip pat gali atsirasti, jei vaistai aktyvina ar slopina receptorius ar uždegiminių ląstelių fermentus (pseudoalergija). Šie trys skirtingi imuninių ar uždegiminių ląstelių aktyvinimo būdai turėtų būti diferencijuojami, nes skiriasi savo klinika, simptomų atsiradimo laiku, priklausomybe nuo dozės, nuspėjamumu ir kryžminėmis reakcijomis. Žinant VHS mechanizmus galima parinkti diagnostinę metodologiją ar laboratorinį tyrimą siekiant išsiaiškinti, kiek vaistas pavojingas pacientui, ir jei būtina gydyti įtariamu vaistu,- parinkti ir tikslingai taikyti desensibilizaciją, premedikaciją ar skirti alternatyvų ir nepavojingą vaistą. VHS laboratorinė diagnostika būtų tikslinga siekiant išvengti galimų pavojingų provokacinių mėginių in vivo; šiandien ji žengia pirmuosius žingsnius ir klinikinėje praktikoje galima nedaugeliui vaistų sukeltų reakcijų tipų.

 

© 2024, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija