Santrauka
Daugelis paliatyvių vėžiu sergančių pacientų jaučia emocinį distresą. Nepaisant būklės dažnumo, klinikinėje praktikoje distresas vėžio pacientams nėra įprastai matuojamas, tad ne visi pacientai, jaučiantys aukšto lygio distresą, gali gauti tinkamą pagalbą. Šio darbo tikslas - apžvelgti paliatyvių vėžio pacientų patiriamą distresą ir jo gydymo būdus, palyginti jų veiksmingumą. Literatūros apžvalga buvo parengta remiantis straipsniais, rastais PubMed sistemoje, pirmenybę teikiant sisteminėms apžvalgoms ir metaanalizėms, publikuotoms per paskutinius 5 metus. Vėžio diagnozė ir akistata su mirtimi turi didžiulį poveikį pacientams ir sukelia daug streso, kuris jiems gali išprovokuoti psichikos sveikatos sutrikimus arba pasunkinti esamus. Pacientai jaučia visa apimantį, su egzistencine krize susijusį kentėjimą, apibūdinamą kaip holistinė kančia. Neskiriant tinkamo dėmesio ir netaikant tinkamų intervencija šiai būklei pagerinti, ūminis stresas gali tapti lėtiniu. Savo ruožtu, lėtinis stresas skatina vėžio vystymąsi, o paciento kančia vis gilėja. Dėl nepakankamo dėmesio problemai ir tiriamos grupės ypatybių, paliatyvių vėžiu sergančių pacientų psichologinės būklės ir intervencijų šiai būklei pagerinti efektyvumo tyrimų nepakanka. Iki šiol daugiausia veiksmingumo šiai populiacijai įrodymų turi į prasmę orientuota ir orumo terapijos. Šios terapinės intervencijos padeda įveikti stresą, adaptuotis prie ligos, stiprinti įveikos strategijas. Pasaulyje atliktų tyrimų duomenų pakanka, kad šios intervencijos būtų įtrauktos į paliatyvių vėžio pacientų gydymo planus, numatant gydytojo psichiatro vaidmenį parenkant tinkamą psichoterapinį ir medikamentinį gydymą, siekiant įgyvendinti paliatyvaus gydymo tikslą - palengvinti priešmirtinę kančią.
