Mielominė liga - tai antra pagal paplitimą onkohematologinė liga bei viena iš dažniausių paraproteinemijų. Ligą apibrėžia trys požymiai: plazmomielominių ląstelių infiltracija kaulų čiulpuose, monokloninis imunoglobulinas, aptinkamas serume ir (ar) šlapime, bei organų taikinių pažeidimas. Žinoma, kad liga kyla iš monokloninės neaiškios reikšmės gamapatijos (MNRG) - ikivėžinės būklės, labai paplitusios tarp vyresnio amžiaus žmonių.
Dažniausi mielominės ligos požymiai yra anemija, kaulų (osteopenija, osteolizės židiniai, patologiniai lūžiai) bei inkstų pažeidimas, hiperkalcemija. Gana dažnai padidėja imlumas infekcijoms, atsiranda polinkis kraujuoti, rečiau - neurologinės komplikacijos ar hiperviskoziškumo sindromas. Laboratorinių tyrimų rezultatai, leidžiantys įtarti mielominę ligą, - tai padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis, hiperproteinemija, periferinio kraujo tepinėlyje matomi į stulpelius sulipę eritrocitai, hiperkalcemija. Svarbu pabrėžti, kad sergant lengvųjų grandinių mielominės ligos variantu minėti požymiai (išskyrus hiperkalcemiją) dažniausiai neaptinkami. Siekiant diagnozuoti mielominę ligą, kraujo serumą bei šlapimą būtina tirti metodais, kuriais nustatomas monokloninis imunoglobulinas: elektroforeze ir imunofiksacija. Būtinas kriterijus ligos diagnozei patvirtinti - plazmomielominių ląstelių infiltracija kaulų čiulpuose, viršijanti 10 % visų kariocitų. Tiriant pacientą, kuriam įtariama ar nustatyta mielominė liga, privalu atlikti ir ašinio skeleto, žastikaulių, šlaunikaulių bei visų skaudančių kaulų rentgenogramas.
Mielomine liga sergančio paciento prognozę lemia daug veiksnių. Vieni svarbiausių iš jų - ligos stadija, kuri nustatoma įvertinus beta2 mikroglobulino ir albumino koncentracijas kraujo serume, bei chromosomų skaičiaus ir struktūros anomalijos piktybinių plazminių ląstelių branduoliuose. Nors pastarąjį dešimtmetį ligai gydyti pradėti naudoti talidomidas, bortezomibas bei lenalidomidas gerokai prailgino vidutinį pacientų išgyvenamumą, mielominė liga vis dar lieka neišgydoma. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas ligos patogenezės mechanizmų, įvairių prognozinių žymenų reikšmės bei skirtingų gydymo būdų saugumo ir efektyvumo tyrimams.
