Mielominė liga: klinikiniai požymiai ir laboratorinė diagnostika

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2013,
t. 15,
Nr. 4,
p. 213 -
220

Mielominė liga - tai antra pagal paplitimą onkohematologinė liga bei viena iš dažniausių paraproteinemijų. Ligą apibrėžia trys požymiai: plazmomielominių ląstelių infiltracija kaulų čiulpuose, monokloninis imunoglobulinas, aptinkamas serume ir (ar) šlapime, bei organų taiki­nių pažeidimas. Žinoma, kad liga kyla iš monokloninės neaiškios reikš­mės gamapatijos (MNRG) - ikivėžinės būklės, labai paplitusios tarp vy­resnio amžiaus žmonių.

Dažniausi mielominės ligos požymiai yra anemija, kaulų (osteopenija, osteolizės židiniai, patologiniai lūžiai) bei inkstų pažeidimas, hiperkalcemija. Gana dažnai padidėja imlumas infekcijoms, atsiranda po­linkis kraujuoti, rečiau - neurologinės komplikacijos ar hiperviskoziškumo sindromas. Laboratorinių tyrimų rezultatai, leidžiantys įtarti mielominę ligą, - tai padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis, hiperproteinemija, periferinio kraujo tepinėlyje matomi į stulpelius sulipę eritrocitai, hiperkalcemija. Svarbu pabrėžti, kad sergant lengvųjų grandinių mielominės ligos variantu minėti požymiai (išskyrus hiperkalcemiją) dažniausiai neaptinkami. Siekiant diagnozuoti mielominę ligą, kraujo serumą bei šlapimą būtina tirti metodais, kuriais nustatomas monoklo­ninis imunoglobulinas: elektroforeze ir imunofiksacija. Būtinas kriteri­jus ligos diagnozei patvirtinti - plazmomielominių ląstelių infiltracija kaulų čiulpuose, viršijanti 10 % visų kariocitų. Tiriant pacientą, kuriam įtariama ar nustatyta mielominė liga, privalu atlikti ir ašinio skeleto, žastikaulių, šlaunikaulių bei visų skaudančių kaulų rentgenogramas.

Mielomine liga sergančio paciento prognozę lemia daug veiksnių. Vieni svarbiausių iš jų - ligos stadija, kuri nustatoma įvertinus beta2 mikroglobulino ir albumino koncentracijas kraujo serume, bei chromosomų skaičiaus ir struktūros anomalijos piktybinių plazminių ląstelių bran­duoliuose. Nors pastarąjį dešimtmetį ligai gydyti pradėti naudoti talidomidas, bortezomibas bei lenalidomidas gerokai prailgino vidutinį pa­cientų išgyvenamumą, mielominė liga vis dar lieka neišgydoma. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas ligos patogenezės mechanizmų, įvairių prognozinių žymenų reikšmės bei skirtingų gydymo būdų saugu­mo ir efektyvumo tyrimams.

© 2024, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija