Sparčiai vystantis medicinos mokslui, neišvengiamas glaudus įvairių sričių specialistu bendradarbiavimas, siekiant gerinti ligonio priežiūros kokybę. Neretai dėl nežinojimo, kaip paprasčiau išspręsti ir valdyti situaciją, imamasi pačiu sudėtingiausiu, gal net ir pavojingiausiu diagnostiniu procedūrų, primirštant gerai žinomą serologinę diagnostiką, kuri šiandien yra gerai įvaldyta, tik nepakankamai vertinama dėl imunohematologu trūkumo. Vis dar neaiški serologinės laboratorijos vieta dabartinėje diagnostikoje, dėl to dažnai laboratorijos specialistu serologu komentarai ar įžvalgos nesulaukia klinicistu atgarsio.
Straipsnyje remiamasi literatūros duomenimis apie prevenciją ir nėščiųjų laboratorinę diagnostiką serologiškai tiriant dėl vaisiaus hemolizinės ligos. Skelbiami tyrimų duomenys, skatinantys reorganizuoti laboratorijų tyrimų metodus ir tvarką. Siame straipsnyje nepretenduojama aiškinti imunohematologijos abėcėlę ar nurodyti klinicistui gydymo metodus. Akivaizdu, kad vaisiaus imunizacija anti-D antikūnais šiuo metu jau pakankamai gerai žinoma ir valdoma, tačiau išlieka daug neaiškumų ir neatsakytų klausimų, ką daryti nustačius kitokius antieritrocitinius antikūnus, apie kurių įtaką VHL vystymuisi dar mažai žinoma. Atliekamų tyrimų nepavėluota integracija padės laiku suvokti galimus padarinius ir juos valdyti. Labai svarbu organizuoti klinicisto ir imunohematologo bendravimą interpretuojant tyrimų rezultatus, siekiant maksimalios naudos pacientei. Spartus molekulinės diagnostikos vystymasis skatina vis pažangesnių ir tikslesnių tyrimo metodų diegimą į praktiką; ne išimtis ir imunohematologiniai tyrimai, kai ieškant diagnozės patvirtinimo ar paneigimo reikia naudotis molekulinės laboratorijos paslaugomis.
Šiuo straipsniu siekiama reabilituoti imunohematologinius-serologinius tyrimus, parodant svarbų jų indėlį į VHL diagnostiką.