Centrinės nervų sistemos toksoplazmozė žmogaus imunodeficito virusu užsikrėtusiems pacientams: retrospektyvi klinikinių atvejų analizė

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2014,
t. 16,
Nr. 4,
p. 181 -
186

Santrauka

Įvadas ir metodai. Toksoplazminis encefalitas - dažniausia centrinės nervų sistemos oportunistinė infekcija ŽIV užsikrėtusiems pacientams. Ja šiandien serga tie, kurie negauna veiksmingos antiretrovirusinės terapijos arba nežino, kad yra užsikrėtę ŽIV. Straipsnyje pateikiame retrospektyvios toksoplazminio encefalito atvejų ŽIV užsikrėtusiems pacientams, gydytiems Vilniaus universiteto Santariškių klinikų filiale Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, Infekcinių ligų centre 2007-2013 metais, analizės duomenis.

Rezultatai. Iš aštuonių toksoplazmozės ŽIV pacientams atvejų penki buvo pirmasis toksoplazmozės epizodas, trys - anksčiau diagnozuoto toksoplazminio encefalito atkryčiai. Nė vienas pacientas iki hospi-talizacijos negavo ART. Keturiems iš 5 pacientų toksoplazminis encefalitas buvo pirmoji AIDS apibrėžianti liga. Dažniausi simptomai hospita-lizacijos metu buvo galvos skausmas, karščiavimas ir asimetrinis galūnių silpnumas. Neurologinio ištyrimo metu visiems pacientams rasti ži-dininiai simptomai, dažniausiai - hemiparezė ir jutimų sutrikimai. Visiems pacientams nustatyta sunkios imunodepresijos būklė: CD4 ląstelių skaičius buvo nuo 0,12 iki 74/mm3. Visiems pacientams rasta IgG klasės antikūnų ir nerasta IgM klasės antikūnų. Dviem pacientams toksoplazminio encefalito diagnozė buvo neabejotina, trims - tikėtina. Atlikus vaizdinius tyrimus - kompiuterinės tomografijos ir (arba) magnetinio branduolių rezonanso - visiems pacientams rasti daugybiniai židiniai su kontrasto kaupimo žiedu ir smegenų edema. Pasveiko vienas iš 5 pacientų, 4 pacientai mirė per pirmuosius metus po toksoplazminio encefalito diagnozės.

Išvados. Toksoplazminis encefalitas - sunki ir gyvybei grėsminga AIDS oportunistinė infekcija. Liga turėtų būti įtraukta į daugybinių CNS pažeidimų turinčių pacientų diferencinės diagnostikos planą net ir tais atvejais, kai paciento užsikrėtimas ŽIV nežinomas. Visos pastangos turi būti sutelktos siekiant anksti identifikuoti ŽIV ir laiku pradėti anti-retrovirusinį gydymą.

© 2021, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija