Santrauka
Vaikų destruktyvumas ir agresija daugelyje šalių yra labai paplitęs. Daug kalbama apie vaikų patiriamą smurtą, tačiau mažai akcentuojama, kad dažniausiai vaikų skriaudikais būna patys bendraamžiai. Stebėtina tai, kad vaikų agresijos mąstai ir formos gerokai lenkia suaugusiųjų. Vaikai tampa ne tik pasyviomis agresijos aukomis arba stebėtojais, bet vis dažniau aktyviais agresoriais, spontaniškai arba planuotai veikiančiais smurtautojais.
Vaikų agresyvumas Lietuvoje labai opi problema, nes daugiau dėmesio skiriama ne agresijos priežastims išsiaiškinti ir jas pašalinti, bet vaikui perauklėti. Šiuo metu visuomenės dėmesys labiau krypsta į narkomanijos prevenciją ir visai užmirštamas vaikų agresyvumas.
Šiame straipsnyje analizuosime jaunėjantį vaikų agresyvumą, smurtinį traumatizmą, situaciją Lietuvoje ir prevencijos programas.
Darbo tikslai. Išanalizuoti ir palyginti užsienio bei Lietuvos tyrinėtoju duomenis apie vaikų destruktyvumą ir agresiją. Nustatyti vaikų įvykdytų smurtinių traumų vietą bendrame vaikų traumatizmo kontekste Lietuvoje, išryškinti dažniausiai vaikų smurtaujamas vietas. Apžvelgti ir palyginti užsienio šalyse bei Lietuvoje naudojamas vaikų agresyvumo ir smurto prevencijos priemones.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Lietuvos ir užsienio autorių duomenys apie vaikų destruktyvumą ir agresiją. Rezultatai įvertinami aprašomosios statistikos metodais.
Išvados. Didėjant visuomenės destruktyvumui, pastaruoju metu ypač svarbi tampa vaikų agresyvumo ir polinkio smurtauti problema, tačiau apie ją mūsų šalyje diskutuojama dar vangiai. Vaikų traumos dėl patirto smurto, inicijuotos kitų vaikų, yra ne mažiau aktualios ir pavojingos nei sukeltos suaugusiųjų Lietuvoje labai stinga efektyvių sistemingų mokslinių tyrimų vaikų agresij os mastui ir vykdomų prevencinių veiklų efektyvumui įvertinti. Akivaizdus iniciatyvų ir investicijų trūkumas įdiegiant jau pasaulyje veiksmingas prevencijos priemones. Lietuvoje nepilnamečių nusikalstamumas jaunėja ir žiaurėja.
