Straipsnyje nagrinėjama reta Lietuvos medicinos istoriografijos tema - sveikatos priežiūros organizacijos tarpsnis nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Vilniaus miesto užėmimo ir vėlesnės kaizerinės Vokietijos kariuomenės okupacijos. Šio darbo autoriaus dėmesys sutelktas į Vilniaus savivaldybės ir jos išplėtotos municipalinės medicinos (Vykdomosios sanitarijos komisijos, toliau VSK) pastangas sušvelninti prasidėjusio karo padarinius ir prasidėjusia savivaldos sveikatos priežiūros organizacijos redukcija. Straipsnis iš esmės parengtas remiantis archyviniais ir kitais plačiajam skaitytojui sunkokai prieinamais šaltiniais ir literatūra.
1914 m. vasaros pabaigoje-rudens pradžioje Rytprūsiuose Vokietija sutriuškino dvi Rusijos armijas, frontas pasislinko lietuviškųjų gubernijų link. Greitai Vilnius tapo pafrontės miestu, viena svarbiausių rezervinės kariuomenės stovyklų, stambiu karinio tranzito punktu. Miestas atsidūrė gausių civilių pabėgėlių apsuptyje, per jį evakavosi pafrontės administracijos ir kitos įstaigos. Tai sunkino kasdienį miesto gyvenimą, pradėjo trūkti maisto produktų, vaistų, medicinos personalo, nes jis buvo evakuotas į frontą. Iškilo epidemijų grėsmė. 1914 m. spalio viduryje mieste jau veikė per 20 karo lauko ligoninių.
Tuo laiku miesto valdymas tapo ypač priklausomas nuo karo apygardos vado, gubernatoriaus, kiek mažesnę įtaką turėjo miesto dūma ir valdyba, jau nekalbant apie VSK. Tačiau miestas buvo priverstas ieškoti lėšų senosioms ir naujosioms sveikatos priežiūros įstaigoms išlaikyti, dideliai Karo infekcinei ligoninei statyti, reikėjo smarkiai sumažinti labdaros veiklą.
Nepaisant visų negandų Vilniaus municipalinė medicina garbingai tęsė savo veiklą, kai kurios institucijos dirbo ir vokietmečiu, ir vėlesniais istorijos tarpsniais dar Rusijos imperijos okupacijos metu pradėtą darbą.