Įvadas, darbo tikslas. Širdies ligos, neretai ir mirtinos, yra nulemtos autonominės nervų sistemos veiklos sutrikimų. Nors triušis yra dažnas širdies nervu sistemos fiziologinių tyrinėjimų objektas, tačiau šio gyvūno neuronų telkinių topografija ir sandara nėra pakankamai gerai suprasta, todėl šio darbo tikslas buvo ištirti triušio širdies sienelių neuronų telkinių pasiskirstymo bei struktūrinės organizacijos ypatumus.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimui panaudotos vienuolikos jaunų triušių širdys, kurių širdies nervų rezginys su neuronų telkiniais buvo išryškintas histocheminiu acetilcholinesterazės metodu.
Tyrimo rezultatai. Didžioji triušio viduširdinių neuronų telkinių dalis, sudaryta iš tarpusavyje susijungusiu telkinių, buvo aptikta ties plautinių venų žiotimis. Bendras neuronų skaičius triušių širdyse svyravo nuo 1517 iki 2788. Dešiniosios kranialinės (DKr), kairiosios dorsalinės (KD) bei skilveliu telkiniu (ST) grupių neuronų skaičiaus vidurkis buvo statistiškai patikimai mažesnis, negu pertvaros kranialinės (PKr) ir kaudalinės (PKd) grupių bei kairiosios kranialinės (KKr) grupės neuronų skaičiaus vidurkis (p<0,05).
Išvados. Negausiems triušio širdies neuronų telkiniams yra būdinga tiksli pasklidimo vieta aplink plautinių venų žiotis bei nesudėtinga struktūrinė organizacija, t. y. neuronai susitelkę į vienasluoksnius telkinius, neturinčius kapsulės bei turinčius negausią neuropilemą. Dėl gerokai mažesnio neuronų skaičius triušio širdyje bei mažo neuropilemos kiekio, palyginti su stambiųjų žinduolių, manytina, jog triušio širdyje vyrauja išcentriniai neuronai, sudarantys tiesioginius ryšius su audiniu taikiniu. Šios prielaidos leidžia pagrįsti triušio kaip populiaraus modelio naudojimą eksperimentinėje neurokardiologijoje.