Triušio širdies neuronų telkinių pasklidimas ir struktūrinė organizacija: eksperimentinės širdies elektrofiziologijos morfologinis substratas

Jūs esate čia

Straipsnio įrankiai
Šeš, 2014/01/04 - 21:36
Atsisiųsta: 6
Laboratorinė medicina. 2013,
t. 15,
Nr. 2,
p. 69 -
74
Autoriai: 

Įvadas, darbo tikslas. Širdies ligos, neretai ir mirtinos, yra nulemtos autonominės nervų sistemos veiklos sutrikimų. Nors triušis yra dažnas širdies nervu sistemos fiziologinių tyrinėjimų objektas, tačiau šio gyvū­no neuronų telkinių topografija ir sandara nėra pakankamai gerai su­prasta, todėl šio darbo tikslas buvo ištirti triušio širdies sienelių neuro­nų telkinių pasiskirstymo bei struktūrinės organizacijos ypatumus.

Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimui panaudotos vienuolikos jaunų triušių širdys, kurių širdies nervų rezginys su neuronų telkiniais buvo išryškintas histocheminiu acetilcholinesterazės metodu.

Tyrimo rezultatai. Didžioji triušio viduširdinių neuronų telkinių dalis, sudaryta iš tarpusavyje susijungusiu telkinių, buvo aptikta ties plautinių venų žiotimis. Bendras neuronų skaičius triušių širdyse svy­ravo nuo 1517 iki 2788. Dešiniosios kranialinės (DKr), kairiosios dorsalinės (KD) bei skilveliu telkiniu (ST) grupių neuronų skaičiaus vidurkis buvo statistiškai patikimai mažesnis, negu pertvaros kranialinės (PKr) ir kaudalinės (PKd) grupių bei kairiosios kranialinės (KKr) grupės neu­ronų skaičiaus vidurkis (p<0,05).

Išvados. Negausiems triušio širdies neuronų telkiniams yra būdin­ga tiksli pasklidimo vieta aplink plautinių venų žiotis bei nesudėtinga struktūrinė organizacija, t. y. neuronai susitelkę į vienasluoksnius tel­kinius, neturinčius kapsulės bei turinčius negausią neuropilemą. Dėl gerokai mažesnio neuronų skaičius triušio širdyje bei mažo neuropilemos kiekio, palyginti su stambiųjų žinduolių, manytina, jog triušio šir­dyje vyrauja išcentriniai neuronai, sudarantys tiesioginius ryšius su au­diniu taikiniu. Šios prielaidos leidžia pagrįsti triušio kaip populiaraus modelio naudojimą eksperimentinėje neurokardiologijoje.

 

© 2024, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija