Santrauka
Įvadas. Teisingai ir išsamiai suformuluota diagnozė - tai sėkmingos gydymo strategijos raktas. Naujausi moksliniu tyrimu duomenys ir metodai keičia gydytoju klinikinį mąstymą ir kartu diagnozių formulavimo ypatumus. Teismo medicininiu ir klinikiniu diagnozių nesutapimai įvairuoja nuo 14 % iki 49 %. Jie galėtu būti sumažinti esant glaudesniam klinikinį darbą dirbančiu ir teismo medicinos gydytoju tarpusavio bendradarbiavimui.
Darbo tikslas. Nustatyti deontologiniu ekspertizių skyrimo dažnumą, klinikiniu ir teismo medicininiu diagnozių nesutapimus, dėl kuriu buvo skiriamos ekspertizės.
Tyrimo metodai. Lietuvos valstybinėje teismo medicinos įstaigoje atlikta retrospektyvi duomenų analizė, kurios tikslas - išnagrinėti 1984-2003 m. mirusiųjų ir gyvu asmenų deontologines ekspertizes, kurios buvo paskirtos dėl galimo diagnozių nesutapimo. Analizuoti gydytoju nustatytu klinikiniu diagnozių nesutapimo su teismo medicininėmis diagnozėmis atvejai. Diagnozių nesutapimai klasifikuoti į dvi kategorijas: visiškas diagnozių nesutapimas ir dalinis nesutapimas.
Rezultatai. Išanalizuotos 395 deontologinės ekspertizės, atliktos 1984-2003 m.: 37 % teismo medicininės ir klinikinės diagnozės visiškai nesutapo, 24 % iš dalies sutapo, 37 % sutapo ir 2 % nevertintos. Didžiausias diagnozių nesutapimo dažnis buvo 2000 ir 2002 metais, iš kuriu 76 % buvo paskirtos paciento mirties atveju. Didžiausią dalį - 23 % sudarė atvejai, kai pacientai buvo gydomi reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Nagrinėjamu laikotarpiu daugiausia nusiskundimu dėl nekokybiško gydymo sulaukė gydytojai chirurgai - 13,42 %, akušeriai ginekologai - 8,1 %, neurochirurgai - 7,34 %.
Išvados. Esant apie 30 % nesutapimu tarp klinikiniu diagnozių ir teismo medicininiu diagnozių, autopsija išlieka auksiniu standartu, padedančiu gerinti klinikinę diagnostiką, nustatant mirties priežastį, gretutines ligas ir būkles.
Reikšminiai žodžiai: teismo medicininė diagnozė, klinikinė diagnozė, deontologinės ekspertizės, diagnozių nesutapimai.
