Santrauka
Įvadas. Spontaninė vainikinės arterijos disekacija yra reta ūminio koronarinio sindromo priežastis, savo klinika sunkiai diferencijuojama nuo aterosklerozinės kilmės miokardo infarkto. Spontaninė vainikinės arterijos disekacija yra dažniau diagnozuojama jaunoms moterims, neturinčioms klasikinių širdies ligų rizikos veiksnių. Optimalus šios patologijos gydymas išlieka neaiškus, nes iki šiol nėra atlikta perspektyviųjų mokslinių tyrimų, lyginančių medikamentinę terapiją ar skirtingas revaskuliarizacijos strategijas.
Klinikinis atvejis. Straipsnyje aprašomas 38 metų moters ūminio krūtinės skausmo klinikinis atvejis. Esant išemijos požymiams EKG ir padidėjusiam troponino I kiekiui, nuspręsta atlikti koronarografiją. Diagnozuota spontaninė vainikinės arterijos disekacija, atlikta perkutaninė koronarinė intervencija ir stentavimas. Po savaitės atlikus kontrolinę koronarografiją, pastebėtas disekacijos išplitimas, vėl atliktas stentavimas. Praėjus savaitei nuo išvykimo iš ligoninės, moteris buvo rehospitalizuota pasikartojus stipriam krūtinės skausmui ir nustačius padidėjusį troponino I kiekį. Atlikus vainikinių arterijų KT angiografiją, disekacijos nestentuotuose segmentuose nerasta, tęstas konservatyvus gydymas. Stebint ligos dinamiką krūtinės skausmai ramybėje nesikartojo, išliko nedidelis skausmas ir oro trūkumas fizinio krūvio metu.
Išvados. Spontaninės vainikinės arterijos disekacijos klinikinis vaizdas yra panašus į aterosklerozinės kilmės ūminį koronarinį sindromą, todėl koronarografija yra svarbiausias diagnostinis tyrimas. Kol kas nėra standartizuotų optimalaus šios patologijos gydymo rekomendacijų, todėl kiekvienu atveju taktiką reikėtų rinktis individualiai, pirmenybė teikiama konservatyviam gydymui. Pasikartojantys krūtinės skausmai po SCAD yra dažni, todėl svarbu atsakingai apsvarstyti invazinio ištyrimo ir revaskuliarizacijos poreikį.
