Santrauka
Įvadas. Pasaulio alergijų organizacijos duomenimis, daugiau nei 20 % išsivysčiusių šalių gyventojų vargina alerginės ligos. Alergiškiems asmenims būdinga imunoglobulino E (IgE) antikūnų prieš nekenksmingus aplinkos alergenus gamyba. Įprastiniais metodais nustatant specifinius IgE (sIgE) naudojami alergenų ekstraktai. Jie susideda iš keleto komponentų, todėl nėra aišku, kokiam konkrečiam baltymui yra įsijautrinimas, neįmanoma atskirti kryžminių reakcijų, atsirandančių dėl to, kad alergenai turi bendrus IgE epitopus. Dėl šių priežasčių atsirado molekulinės alergijų diagnostikos poreikis. Ji pagrįsta pavienių alergenų komponentų identifikavimu, kurie yra tokių sudėtingų alergenų šaltinių, kaip žiedadulkės, namų dulkių erkės, kailiniai gyvūnai, maistas ir kt., sudėtyje. Mokslo ir technologijų pažanga atvėrė kelią molekulinės diagnostikos in vitro tyrimų vystymuisi ir jie vis plačiau naudojami klinikiniuose rutininiuose tyrimuose. Pastebėjus, kad gaunami skirtingi tyrimų rezultatai naudojant skirtingas alerginių ligų diagnostikos priemones įsijautrinimui nustatyti, atsirado poreikis palyginti atliekamų tyrimų rezultatus.
Tikslas – išryškinti tradicinės ir molekulinės alergijos diagnostikos skirtumus bei nuodugniai išanalizuoti molekulinės alergijos diagnostikos metodus ir jų panaudojimo ypatumus.
Išvados. Išanalizavus naujausius literatūros duomenis galima daryti išvadą, jog, atsiradus alerginei ligai būdingų simptomų ir nepavykus nustatyti alergeno tradiciniais odos dūrio mėginiais bei sIgE nustatymo kraujo serume metodais, vertėtų atlikti molekulinius alergijų diagnostikos tyrimus.
