Kaltūnas (plicapolonica) iki pat XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos krašte laikytas sistemine viso organizmo liga, kuri pažeidžia ne tik odą ir jos priedus, bet ir kaulus, raumenis, vidaus organus, nervų sistemą; paradoksalu, bet taip pat tikėta, kad kaltūno susivėlimas turi ir gydomąjį poveikį. Kaltūnas - įdomus ir iki šiol mažai ištirtas Lietuvos ir Lenkijos medicinos istorijos fenomenas, ypač įdomus kaip medicinos antropologijos objektas. Net ir šiandien Lenkijos liaudyje tamsumas neretai apibendrintai vadinamas kaltūnuotumu (koltunstwo). Tiek Lietuvoje, tiek Europoje dėl šios „ligos“ diskutuota mažiausiai keturis šimtmečius, tačiau vos keletas tyrimų priartėjo prie visapusiško šio fenomeno paaiškinimo. Kaltūnas kaip reiškinys Abiejų Tautų Respublikoje buvo taip paplitęs, jog bet kokio paaiškinimo paieškos tapo svarbia užduotimi, patikėta to meto moderniam gydytojui. Sėkmingoms kaltūno priežasčių, efektyvaus gydymo ir profilaktikos paieškoms labiausiai trukdė tradicinės ir modernėjančios medicinos konfliktas, mat modernus, visuomeniškas Apšvietos laikotarpio gydytojas siekė kovoti su liaudyje paplitusiais prietarais ir tradiciniais gydymo metodais. Mūsų tyrimo tikslas - apžvelgti seniausią literatūrą, ypatingą dėmesį skiriant mažai tyrinėtiems pirminiams šaltiniams (Vilniaus imperatoriškajame universitete XIX amžiaus pirmoje pusėje apgintoms disertacijoms kaltūno tema), atskleisti kaltūno kaip sisteminės viso organizmo ligos tuometinę sampratą; parodyti plica polonica fenomeno kitimą nuo epideminės, kaip tuomet tikėta, labiausiai Lietuvos ir Lenkijos kraštui būdingos ligos iki kaltūno kaip ligos paneigimo XIX amžiaus antroje pusėje Vilniuje.
t. 19,
Nr. 2,
p. 136 -
142
Autoriai:
