Įvadas. Daugelį metų dėl savo kainos ir prieinamumo lamivudinas Lietuvoje buvo vartojamas kaip pirmojo pasirinkimo vaistas lėtiniam hepatitui B gydyti. Per ilgą laiką, kai buvo prieinamas tik lamivudinas, daugeliui pacientų išsivystė viruso atsparumas lamivudinui. Vėliau, vietoj lamivudino paskyrus entekavirą, pastebėta, kad šiems pacientams vystosi atsparumas ir entekavirui.
Darbo tikslai. Įvertinti 2018 metais VULSK Infekcinių ligų centre stebėtų pacientų, sergančių lėtiniu B hepatitu ir gydytų antivirusiniais vaistais, duomenis. Nustatyti gydymo entekaviru efektyvumą, viruso atsparumo vystymosi dažnį priklausomai nuo ankstesnio gydymo lamivudinu patirties. Rezultatus palyginti su kitų autorių duomenimis.
Metodai. Retrospektyviojo tyrimo metu atrinkti lėtiniu hepatitu B sirgusieji pacientai, 2018 m. stebėti ir gydyti antivirusiniais vaistais VULSK Infekcinių ligų centre. Ne mažiau kaip 12 mėnesių gydyti entekaviru tiriamieji buvo suskirstyti į lamivudinu anksčiau negydytų ir gydytų pacientų grupes. Įvertinti nuasmeninti pacientų klinikiniai ir laboratoriniai duomenys, atlikta aprašomoji statistinė analizė. Literatūros paieška atlikta „PubMed“, „UpToDate“, „MEDLINE“ duomenų bazių paieškos sistemose.
Rezultatai. Iš 122 pacientų, gydytų antivirusiniais vaistais, 35 % (N=43) sudarė moterys, pacientų vidutinis amžius buvo 45,4±14,4 m., entekaviru buvo gydoma 69 % (N=84) pacientų. Pritaikius atrankos kriterijus galutinę imtį sudarė 59 pacientai: anksčiau lamivudinu negydytas 21 pacientas ir anksčiau gydyti 38 pacientai, iš kurių 87 % (N=33) buvo atsparūs lamivudinui. Atsparumas entekavirui išsivystė 24 % (N=9) lamivudinu gydytų pacientų po 38,4±25,2 mėn. gydymo.
Išvados. Pacientai, gydyti lamivudinu, turi didelę atsparumo entekavirui išsivystymo riziką. Todėl lamivudinui atspariems pacientams koreguojant gydymą reikėtų skirti tenofovirą, kuriam nėra būdingas kryžminis atsparumas
