Hepatito C virusinė infekcija yra labai svarbi lėtinės kepenų ligos patogenezės grandis, kuri gali sukelti įvairių pokyčių kepenyse - nuo minimalių histologinių pakitimų iki audinio fibrozės ir cirozės ar hepatoceliulinės karcinomos. Pagrindinis hepatito C viruso diagnostikos rodiklis yra antikūnų prieš hepatito C virusą nustatymas kraujyje. Labai svarbu atlikti lėtiniu hepatitu C sergančių ligonių atranką, siekiant identifikuoti infekuotus asmenis, laiku jiems paskirti tinkamą gydymą. Siūloma vietoj imunofermentinio metodo atrankai naudoti greituosius diagnostinius testus, nes tai palengvina antikūnų prieš hepatito C virusą paiešką. Gydymo tikslas yra išnaikinti hepatito C virusą, kad būtų galima apsisaugoti nuo įvairių komplikacijų: kepenų fibrozės, cirozės, dekompensuotos cirozės, hepatoceliulinės karcinomos, sunkių ekstrahepatinių ligos apraiškų. Gydymas yra sėkmingas tada, kai praėjus 12 arba 24 savaitėms po gydymo pabaigos neberandama hepatito C viruso ribonukleorūgščių, tai yra pasiekiamas stabilus virusinis atsakas. Prieš pradedant gydymą svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp hepatito C viruso infekcijos ir kepenų ligos, įvertinti kepenų ligos sunkumą ir nustatyti pradinius virusologinius parametrus. Kepenų ligos sunkumui prieš gydymą įvertinti vietoj kepenų biopsijos siūloma naudoti neinvazinius tyrimo metodus. Prieš paskiriant gydymą turi būti atsižvelgta į fibrozės stadiją, ligos progresavimo riziką, hepatito C viruso infekcijos ekstrahepatinių komplikacijų buvimą ir hepatito C viruso infekcijos perdavimo riziką. Gydymas parenkamas kiekvienam viruso genotipui atskirai. Gydymui naudojamas pegiliuotas interferonas, ribavirinas ir naujos kartos tiesiogiai veikiantys antivirusiniai vaistai. Išskiriami gydymo deriniai su pegiliuotu interferonu ir be jo. Gydymo veiksmingumas vertinamas nuolat nustatant hepatito C viruso ribonukleorūgščių kiekį tiesioginės polimerazių grandininės reakcijos būdu, apatinei hepatito C viruso ribonukleorūgščių nustatymo ribai esant < 15 TV/ml.
t. 18,
Nr. 1,
p. 44 -
49
Autoriai:
