Beta talasemija nėštumo metu: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

Jūs esate čia

Straipsnio įrankiai
Tre, 2019/09/11 - 09:09
Atsisiųsta: 1
Laboratorinė medicina. 2019,
t. 21,
Nr. 1,
p. 20 -
25

Talasemija yra dažniausia hemoglobinopatija. Jos paplitimas yra didžiausias tokiose endeminėse maliarijos vietovėse kaip Viduržemio jūros regionas, Afrikos subsacharinė zona, Indija bei Pietryčių Azija. Apskaičiuota, kad 5 % pasaulio gyventojų turi bent vieną talasemijos genų alelį. Numatoma, kad XXI a. pirmoje pusėje pasaulyje bus apie 900 000 kliniškai reikšmingų šios ligos atvejų. Liga skirstoma į alfa ir beta talasemijas. Pagal klinikinę raišką pastaroji skirstoma į mažąją, vidutinę ir didžiąją. Talasemija yra paveldima liga, kuriai būdingas genetinis beta globino trūkumas hemoglobino grandinių sintezėje. Mažoji beta talasemija dažnai diagnozuojama atsitiktinai ir klinikinių simptomų gali nebūti. Sergant vidutine ar didžiąja talasemija, pacientus vargina bendras silpnumas, matomi odos ir gleivinių pokyčiai, blyškumas bei kiti anemijai būdingi simptomai. Beta talasemija nėštumo laikotarpiu yra susijusi su didesne savaiminių persileidimų, priešlaikinio gimdymo, aloimuninių hemolizinių anemijų, trombinės embolijos, vaisiaus augimo sulėtėjimo rizika. Kita vertus, moterų, sergančių beta talasemija, nėštumo baigtys motinai ir naujagimiui yra palankios, o patologijos dažnis nėštumo laikotarpiu statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo bendrosios populiacijos. Labai svarbu, kad nėštumą prižiūrėtų įvairių specialybių gydytojų komanda: akušeris ginekologas, neonatologas, genetikas ir hematologas.
Šio straipsnio tikslas - aptarti beta talasemijos etiopatogenezę, kliniką, diagnostiką, beta talasemija sergančių nėščiųjų priežiūros ir gimdymo taktiką.
Mokslinės literatūros paieška atlikta PubMed, Medscape, Cochrane Library, UpToDate medicininėse duomenų bazėse bei specializuotoje informacijos paieškos sistemoje Google Schola.

 

© 2024, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija