Anti-DFS70 antikūnų klinikinė reikšmė ir nustatymo galimybės

Jūs esate čia

Laboratorinė medicina. 2019,
t. 21,
Nr. 4,
p. 194 -
198

Santrauka

Autoantikūnai prieš branduolio antigenus (ANA) yra vienas iš pagrindinių serologinių kriterijų diagnozuojant su ANA susijusias reumatines ligas. Standartinis ANA atrankinis tyrimas - netiesioginės imunofluorescencijos metodas, kuriuo gali būti aptinkamas tankiai švelniai grūdėtas ląstelių branduolio švytėjimas, siejamas su anti-DFS70 antikūnais. Šie antikūnai yra nukreipti prieš DNR surišantį transkripcijos koaktyvatorių p75, dalyvaujantį ląstelės apsaugos nuo žalojančių aplinkos veiksnių mechanizme. Anti-DFS70 antikūnai gali būti aptinkami sveikų žmonių populiacijoje, akių ir odos uždegiminėmis ligomis, autoimuniniu tiroiditu ir kitomis ligomis sergantiems pacientams. Tačiau izoliuoti anti-DFS70 antikūnai pacientams, sergantiems su ANA susijusiomis sisteminėmis reumatinėmis ligomis, aptinkami labai retai, todėl gali būti reikšmingas biožymuo atmetant tokių ligų kaip sisteminė raudonoji vilkligė, sisteminė sklerozė, idiopatinių uždegiminių miopatijų ir mišrios jungiamojo audinio ligos diagnozes.

Anti-DFS70 antikūnams būdingas netiesioginės imunofluorescencijos metodu (NIF) nustatomas DFS (tankiai švelniai grūdėtas) švytėjimas, tačiau atpažinti šį tipą gali būti gana sudėtinga. Ne visuose mėginiuose, kuriuose matomas DFS švytėjimas, anti-DFS70 antikūnai yra patvirtinami jautresniais metodais. Neatitikimą gali lemti įvairių tyrėjų skirtinga ANA švytėjimo tipų interpretacija, ANA švytėjimo tipų persidengimas esant antikūnų prieš kitus sąveikaujančius branduolio antigenus. Todėl svarbu pasirinkti tinkamą diagnostikos taktiką ir ne tik remtis NIF ANA metodu, bet ir gautus rezultatus patvirtinti specifiškesniais metodais, pavyzdžiui, imunobloto metodu, kad būtų išvengta klaidingos klinikinės interpretacijos, diagnozės, nereikalingų pakartotinių tyrimų ir gydymo.

 

© 2021, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija