Santrauka
Darbo tikslas. Aprašyti tris ūminio gerybinio vaikų miozito atvejus ir apžvelgti mokslinę literatūrą apie ligos etiologiją, diagnostiką bei gydymą.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Nagrinėjami trys klinikiniai atvejai. Mokslinės literatūros paieška atlikta Pubmed ir Scopus duomenų bazėse. Naudojant raktažodžius bei taikant įtraukimo ir atmetimo kriterijus atrinkta 18 publikacijų.
Tyrimo rezultatai. Pirmasis atvejis. Vienuolikos metų berniukas atvyko dėl stipraus šlaunų bei blauzdų raumenų skausmo bei negalėjimo eiti. Jam nustatyta aukšta kreatinkinazės koncentracija (13 598 U/l), diagnozuotas antrą kartą pasikartojantis miozitas, sukeltas gripo infekcijos. Taikytas simptominis gydymas intraveninėmis kristaloidinių tirpalų infuzijomis bei diklofenaku. Gydymo eigoje kreatinkinazės koncentracija mažėjo, simptomai regresavo, ketvirtą ligos parą pacientas išrašytas namo. Antrasis atvejis. Aštuonerių metų berniukas kreipėsi dėl kojų skausmų ir negalėjimo vaikščioti, prieš tris dienas vargino peršalimo simptomai. Nustačius padidėjusią kreatinkinazės koncentraciją (4032 U/l), diagnozuotas infekcijos sukeltas miozitas. Pacientas gydytas stacionare, taikyta kristaloidų infuzinė terapija, simptominis gydymas diklofenaku. Esant teigiamai ligos eigos dinamikai, ketvirtą ligos parą išleistas gydytis ambulatoriškai. Trečiasis atvejis. Septynerių metų berniukas atsiųstas dėl nugaros ir kojų skausmo, subfebrilaus karščiavimo, kosulio, nustatytos proteinurijos bei hematurijos. Rasta smarkiai padidėjusi kreatinkinazės koncentracija (21 782 U/l), pacientas hospitalizuotas, gydymui paskirtos intraveninės Benelyte ir NaCl 0,9 % infuzijos bei diklofenakas. Išliekant proteinurijai bei hematurijai, augant kreatinkinazės koncentracijai, taikyta metilprednizolono pulsinė terapija pagal schemą. Septintą ligos parą, esant teigiamai laboratorinių tyrimų dinamikai, išnykus kojų skausmams, pacientas išleistas gydytis ambulatoriškai.
Išvados. Ūminis gerybinis vaikų miozitas – reta liga, dažniausiai pasireiškianti persirgus virusinėmis infekcijomis, sukelianti daug nerimo pacientams bei jų tėvams, tačiau pasižyminti gera prognoze. Gydytojų užduotis yra atpažinti šią patologiją bei diferencijuoti ją nuo kitų ligų, sukeliančių panašius simptomus, siekiant išvengti perteklinės diagnostikos.
