Santrauka
Naujagimio kūno dydis yra suminis motinos organizmo ir socialinės gerovės atspindys. Vaisiaus augimo potencialas yra paveldimas, tačiau realią raidą gimdoje lemia epigenetiniai veiksniai - metabolinė ir hormoninė aplinka, kuri veikia genu raišką. Pastaruoju metu sparčiai daugėja epidemiologiniu ir eksperimentiniu bei perspektyviųjų augimo programavimo tyrimu. Tai yra procesas, kai kritiniais raidos laikotarpiais veikiantys veiksniai turi ilgalaikiu padariniu. Pastaruoju metu manoma, kad širdies ir kraujagyslių patologija, hipertenzija, II tipo cukrinis diabetas, nutukimas, metabolinis sindromas, osteoporozė, įvairūs navikai gali išsivystyti dėl to, kad kritiniu augimo laikotarpiu buvo paveikta kūno sandara, fiziologija ir metabolizmas.
Vaisiaus augimas priklauso nuo motinos amžiaus, antropometrinių rodiklių - motinos gimimo svorio, ūgio ir svorio iki nėštumo, svorio prieaugio nėštumo metu. Nenuginčijamai palikuonių intrauterinę raidą veikia nėščiosios mitybos pobūdis, žalingi įpročiai. Vaisiaus augimą ir atskirų vaisiaus audinių vystymąsi reguliuojantys hormonai taip pat atlieka svarbų vaidmenį programuojant vaisiaus augimą. Iš medžiagų apykaitos biocheminių rodiklių šiuo metu labiausiai nagrinėjamas leptinas ir jo reikšmė lipidų apykaitai.
Visi išvardyti veiksniai turi įtakos vaisiaus raidai ir naujagimio fizinei būklei, tačiau gamtos sukurtas apsauginis mechanizmas lemia gana siaurą minimalaus ir maksimalaus naujagimių dydžio kitimo intervalą. Mažo gimimo svorio individui prisitaikant prie genetiškai nulemto savo kūno dydžio kartais vyksta vadinamasis atsigriebimas (angl. catch-up growth) - šis procesas ypač ryškus dėl perinataliniu laikotarpiu susiformavusio „taupiojo“ (angl. thrifty) fenotipo.
Straipsnyje apžvelgiamas sveikatos programavimas augimo laikotarpiu ir pagrindiniai šio proceso veiksniai.
