Santrauka
Įvadas. Delnų ir padų žvynelinė yra viena iš sunkiausiai gydomų šios ligos formų. Dėl storo raginio sluoksnio vietinė monoterapija efektyvi tik maždaug 27,4 % pacientų, todėl dažnai prireikia sisteminių arba sudėtinių gydymo metodų.
Klinikinis atvejis. Žvyneline nuo vaikystės sergančiai 50 metų moteriai 2013 metais bėrimai išplito į delnus ir padus. Vietiniai gydymo būdai ir fototerapija buvo neveiksmingi, o metotreksatas nutrauktas dėl šalutinių reakcijų. 2016 metais pradėtas gydymas biologine terapija, navikų nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriumi infliksimabu, vėliau – etanerceptu, tačiau abu buvo nutraukti dėl nepakankamo efektyvumo. 2018–2023 metais skiriant interleukino 12/23 inhibitorių ustekinumabą pasiektas geras klinikinis atsakas, kuris truko penkerius metus, kol vaisto efektyvumas išseko. 2023–2025 metais gydymui skirtas interleukino 17 inhibitorius iksekizumabas, o vėliau – interleukino 23 blokatorius rizankizumabas, tačiau pakankamo teigiamo efekto nebuvo pasiekta. 2024 metais papildomai skirtas acitretinas, bet dėl šalutinių reakcijų nutrauktas.
Diskusija. Gydant delnų ir padų žvynelinę vietinių medikamentų, fototerapijos ar fotochemoterapijos dažnai nepakanka, o tradiciniai sisteminiai vaistai retai užtikrina ilgalaikį klinikinį atsaką. Kai vietiniai medikamentai, foto(chemo)terapija ir bent vienas tradicinis sisteminis vaistas nėra pakankamai veiksmingi arba yra netoleruojami, gydymui skiriama biologinė terapija, blokuojanti tumoro nekrozės faktorių α arba interleukinus 12/23, 23 ir 17.
Išvados. Delnų ir padų žvynelinė išlieka viena sunkiausiai gydomų žvynelinės formų dėl specifinės klinikinės raiškos ir riboto atsako į standartinį gydymą. Nepaisant plačių gydymo galimybių, daliai pacientų nepavyksta pasiekti ilgalaikio klinikinio atsako. Aprašytasis klinikinis atvejis rodo, jog dažnai prireikia individualizuotų sudėtinio šios ligos gydymo metodų, apimančių vietinius, sisteminius ir biologinius preparatus.
