ANTIAGREGANTŲ LABORATORINĖ VEIKSMINGUMO KONTROLĖ
Atsparių ar rezistentiškų antiagregantams ligonių klinikinės baigtys, skirtingų, autorių duomenimis, yra patikimai blogesnės negu jautrių: 15,6 % ir 5,3 % [9], 41 % ir 5,7 % [10]. Tai įpareigoja ieškoti patikimų ir plačiai prieinamų atsparumo antiagregantams nustatymo būdų. Pasaulio kvalifikuotų institucijų nuomonės šiuo klausimu yra nevienodos. Iki 2009 m. Amerikos ir Europos kardiologų draugijų nuorodose vyravo teiginys, kad rutiniškai nustatyti ligonių atsparumo antiagregantams (aspirinui ir klopidogreliui) nebūtina. Bet jau 2010 m. tų pačių draugijų gairėse atsirado pataisa, kad įtarus atsparumą antiagregantams reikia priimti individualų sprendimą ir tokių pacientų trombocitų savybes ištirti laboratorijoje (klinikinėje ar genetinėje). Toks posūkis iš dalies panaikino neaiškumus, kai, esant akivaizdžiam klinikiniam būtinumui vertinti vaistų poveikį, to atlikti nebuvo rekomenduojama (palyginimui - antihi-pertenzinių vaistų nuo diabeto ir kt. vaistų veikimo kontrolė yra privaloma)...
