Visame pasaulyje vaikų destruktyvumas ir agresija tampa vis aktualesne problema. Nors daug kalbama apie vaikų smurtavimą, tačiau nepakankamai akcentuojama, kad dažniausi vaikų skriaudikai būna patys bendraamžiai. Vaikų agresijos mąstai ir formos gerokai lenkia suaugusiųjų. Vaikai tampa ne tik pasyviomis agresijos aukomis arba stebėtojais, bet vis dažniau aktyviais agresoriais, spontaniškai arba planuotai veikiančiais smurtautojais. Viena iš agresyvumo priežasčių yra biosocialinė, kai vaikų įgimta gynybinė „gerybinė“ agresija veikiama aplinkos (tėvų neadekvatus požiūris į vaiką, netinkamas auklėjimas, bendravimas su bendraamžiais smurtautojais ir pan.).
Straipsnyje apžvelgsime filosofines agresijos plotmes, agresyvumo studijas ir agresijos priežastis, smurtavimą tarp bendraamžiu, šeimoje, prieš gyvūnus.
Darbo tikslas. Išanalizuoti ir palyginti užsienio bei Lietuvos autorių duomenis apie vaikų destruktyvumą ir agresiją, siekiant išaiškinti generuojančius veiksnius, aplinkybes. Išryškinti svarbiausius vaiku destruktyvumą skatinančius psichologinius, biologinius, socialinius, aplinkos ir kitus priežastinius veiksnius.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Lietuvos ir užsienio autorių duomenys apie vaikų destruktyvumą ir agresiją. Rezultatai vertinami aprašomosios statistikos metodais.
Išvados. Agresyvumas priklauso nuo lyties, tai ypač pastebima berniukų elgesyje. Nors mergaičių agresyvumas dažnai nepastebimas, tačiau jis analogiškas, tik subtilesnis. Vaikų chuliganizmas nelaikomas nusikalstamu elgesiu, jis laikomas išaugamu. Gali pasireikšti mažų vaikų agresyvumas, kurį veikia aplinka. Vaiku smurtavimas prieš gyvūnus - tolesnės agresijos vystymosi pradas. Fizinės bausmės vaikystėje skatina agresyvų elgesį paauglystėje ir suaugus. Sunkesnės agresijos formos retesnės nei lengvesnės. Vaikai iš agresijos stebėtojo vis dažniau tampa agresoriais.
