Santrauka
Chromatografija - laboratorinis metodas, kuriuo iš mišiniu išskiriamos medžiagos, jos gryninamos ir analizuojamos. Chromatografijos pradininkas yra rusu botanikas M. Tsvetas. Jis pirmasis XX amžiaus pradžioje sėkmingai išskyrė augalu pigmentus, mišinį praleisdamas per kalcio karbonato kolonėlę. Tokiu būdu jis atskyrė chlorofilą ir karotenoidus ir įrodė, kad chlorofilas nėra vienintelis augalu pigmentas.
Chromatografijos sistemos susideda iš stacionariosios ir judriosios fazių. Judriojoje fazėje būna ištirpęs tiriamasis medžiagų mišinys, kuris teka per kietą stacionarią'ą fazę, vadinamą sorbentu arba nešikliu. Chromatografijoje parenkamos tokios sąlygos, kad chromatografuoja- mų medžiagų mišinys, kuriame yra tiriama arba gryninama tikslinė medžiaga, galėtu sąveikauti su skirtingomis savybėmis pasižyminčia stacionariąja faze. Stacionariosios fazės prigimtis priklauso nuo chromatografijos metodo pasirinkimo, bet ji būtinai turi pasižymėti viena svarbia savybe - gebėjimu prisijungti tam tikras chromatografuojamas medžiagas. Medžiagų mišinys, kuriame gali būti įvairiu molekulių, tekėdamas kontaktuoja su stacionarią a faze ir pasiskirsto tarp judriosios ir stacionariosios fazių. Chromatografija gali būti preparatyvioji, kai išskiriami didesni medžiagų kiekiai ir jie naudojami tolesniems tyrimams, arba analitinė, kai nustatomi tik maži medžiagų kiekiai. Chromatografija - laboratorijose paplitęs ir nuolat tobulinamas metodas. Šiandien chromatografijos technika yra labai tobula: naudojamos automatizuotos sistemos, padedančios išgryninti ne tik tam tikros struktūros cheminius junginius, bet ir atskirti enantiomerus (optinius izomerus), analizuoti biologiškai aktyvias, labilias medžiagas - fermentus, nukleorūgštis, antikūnus. Kuriami ne tik nauji chromatografijai skirti nešikliai, bet ir tobulinama pati įranga - chromatografai, kurie taikomi chemijos, biochemijos, molekulinės biologijos, biotechnologijos ir medicinos laboratorijose tiek diagnostikos, tiek gydymo tikslais.